ŽMONĖS: Visuomenė

ŽMONĖS: Žydų visuomenė

  •  
    •    
    Sionizmo judėjimas, įkurtas 19 a. pabaigoje, sąvoka „tremtinių subūrimas” tapo gyvenimo būdu, o Izraelio valstybė pagaliau galėjo garantuoti teisišką, pripažintą pilietybę visiems žydams, norintiems apsigyventi šalyje.
  • icon_zoom.png
    People of Israel People of Israel
    Tel Avivas: renginys pliaže (iš Turizmo ministerijos archyvo)
     

    Ilgas kelias namo  

    Kai dauguma žydų buvo išvaryti iš Izraelio prieš maždaug 2,000 metų, jie pasklido po kitas šalis – daugiausiai po Europą, Šiaurės Afriką ir Artimuosius Rytus. Per šimtmečius žydai būrėsi į dideles bendruomenes, išsibarsčiusias po visą pasaulį, tos bendruomenės ir klestėjo, ir išgyveno žiaurios diskriminacijos, persekiojimų ir žudynių laikotarpius. Kiekviena žiaurumo ir smurto banga stiprino jų tikėjimą „tremtinių subūrimu” ir grįžimu į jų senąją tėvynę.

    Sionizmo judėjimas, įkurtas 19 a. pabaigoje, sąvoka „tremtinių subūrimas” tapo gyvenimo būdu, o Izraelio valstybė pagaliaugalėjo garantuoti teisišką, pripažintą pilietybę visiems žydams, norintiems apsigyventi šalyje.

    Nuo 1989 m. iki 2009 m. į Izraelį imigravo 1,274,574 žmonių. Tai pavaizduota lentelėje:


    Year

    Former Soviet Union

    Latin America

    U.S.A & Canada

    United Kingdom

    France

    Ethiopia

    Others

    Total

    1989

    12,780

    2,526

    1,773

    462

    998

    1,368

    4,343

    24,250

    1990

    184,177

    2,678

    1,903

    495

    1,000

    4,174

    5,065

    199,492

    1991

    147,282

    1,157

    2,076

    505

    1,037

    20,069

    4,028

    176,154

    1992

    64,680

    723

    2,548

    460

    1,311

    3,539

    3,804

    77,065

    1993

    66,019

    770

    2,820

    658

    1,550

    854

    4,955

    77,626

    1994

    67,599

    978

    3,160

    700

    1755

    1,200

    5,170

    80,562

    1995

    64,608

    1,604

    3,204

    721

    1,865

    1,316

    4,160

    77,478

    1996

    58,733

    2,104

    2,983

    566

    2,252

    1,411

    3,973

    72,022

    1997

    54,520

    2,037

    2,878

    552

    2,355

    1,717

    3,754

    67,813

    1998

    46,085

    1,455

    2,328

    467

    2,036

    3,108

    2,860

    58,339

    1999

    67,024

    1,828

    2,183

    480

    1,633

    2,305

    2,930

    78,383

    2000

    51,040

    1,942

    1,837

    403

    1,437

    2,249

    2,831

    61,739

    2001

    33,911

    2,218

    1,757

    360

    1,158

    3,299

    2,161

    44,864

    2002

    18,976

    7,342

    2,2025

    324

    2,458

    2,692

    1,695

    35,512

    2003

    12,728

    2,570

    2,414

    399

    2,090

    3,063

    1,801

    25,065

    2004

    10,519

    1,272

    2,763

    422

    2,413

    3,806

    1,831

    23,026

    2005

    9,693

    1,731

    3,029

    534

    3,000

    3,618

    1,777

    23,382

    2006

    7,665

    1,362

    3,238

    697

    2,878

    3,618

    1,972

    21,430

    2007

    6,767

    1,526

    3,154

    670

    2,767

    3,619

    1,872

    20,375

    2008

    5,838

    965

    3,300

    646

    1,918

    1,598

    2,022

    16,287

    2009

    5,415

    881

    3,260

    684

    1,594

    239

    1,637

    13,710

    Total

    996,059

    39,669

    54,633

    11,205

    39,505

    68,862

    64,641

    1,274,574

    Šaltinis: Knesset Research and Information Center (vasaris 2011)


    Naujos visuomenės formavimas 


    Politinis, ekonominis ir kultūrinis Izraelio šiuolaikinės visuomenės pagrindas buvo suformuotas britų valdymo laikais (1917-48). Paskatinta Sionizmo judėjimo, žydų visuomenė Izraelio žemėje įkūrė socialines bei politines institucijas, kurios veikė be suveriniteto, kiekviena iš jų buvo skirta visuomenės stiprinimui ir didinimui. Savanoriavimas buvo politinis stuburas, lygybė – socialiniai klijai.

    Politinės nepriklausomybės įgyjimas ir po to sekusi masinė imigracija per pirmus ketverius valstybės metus (1948-52) padidino gyventojų skaičių nuo 650,000 iki 1.3 milijono ir pakeitė Izraelio visuomenės sudėtį. Socialinių grupių susidarymą lėmė du pagrindiniai elementai: dauguma, kurią sudarė pripažinta Sephardų bendruomenė, veteranai aškenaziai ir išgyvenusieji Holokaustą; mažuma, tai yra likusieji žydai imigrantai buvo iš islamiškų Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalių.

    Nors dauguma ikivalstybinio laikotarpio gyventojų turėjo stiprius ideologinius įsitikinimus, novatorišką dvasią ir palaikė demokratinį gyvenimą būdą, dauguma žydų, šimtmečius gyvenusių arabų šalyse, įprato prie patriarchalinės visuomenės ir jiems buvo sunku prisitaikyti prie Izraelio visuomenės ir greitai besivystančios ekonomikos.

    1950 m. viduryje iš esmės egzistavo dvi grupės - Šiaurės Afrikos žydų ir Artimųjų Rytų žydų grupės - neturinčios socialinių ir kultūrinių bendrumų, protestuodamos prieš valdžią reiškė nusivylimą ir nepritapimą. 1960-1970 m. tokie protestai tapo reikalavimais suteikti galimybę aktyviau dalyvauti politikoje, skirti kompensacinių lėšų ir imtis veiksmų tam, kad būtų panaikintas skirtumai tarp jų ir kitų Izraelio gyventojų. Be to, atsiradusi įtampa visuomenėje per kurį laiką suformavo nesutarimus, pastaroji buvo raginama kovoti dėl ekonominės nepriklausomybės ir atremti karinius arabų veiksmus, rengiamus čia pat už sienos. Vis dėlto bendra religija, istorinė atmintis ir tautinis susitelkimas padėjo žydų visuomenei ir ji įrodė, kad yra pakankamai stipri ir galinti atremti visus iššūkius.

    Grįžimas tęsiasi ​

    Per daugelį metų į Izraelį ir toliau buvo imigruojama didesnėmis ar mažesnėmis grupėmis, kurios atvykdavo ir iš laisvo Vakarų pasaulio, ir iš neramių šalių. Didžiausia emigracijos banga  atvilnijo iš Sovietų Sąjungos, kurioje gyvenantys žydai metų metus kovojo dėl teisės grįžti į Izraelį. 1970 m. atvykti pavyko 100,000 žydų, o nuo 1989 m. atvyko daugiau negu vienas milijonas žydų. Tarp jų buvo daug puikių savo srities žinovų, gerai žinomų mokslininkų, pripažintų aktorių ir muzikantų, kurių talentas ženkliai pagerino Izraelio ekonominį, mokslinį, akademinį ir kultūrinį gyvenimą. cultural life.

    1980 m. ir 1990 m. buvo pažymėti dvejomis didelėmis senos Etiopijos žydų bendruomenės imigracijos į izraelį bangomis. Manoma, kad jie Etiopijoje įsikūrė dar nuo karaliaus Solomono laikų. Nors 50,000 žmonių persikėlimas iš agrarinės Afrikos į industrializuotą Vakarų aplinką ir prisitaikymas joje tikrai užtruks, bendruomenės jaunimo begalinis noras įsilieti į Izraelio visuomenę, manoma, pagreitins šių, ilgai izoliuotų, žmonių prisitaikymą.

    Religiniai skirtumai 


    Nuo biblinių laikų žydai išpažino monoteistinę religiją Judaizmą, kuris įkūnijo ne tik tikėjimą, bet ir tautinę tapatybę. 18 a. dauguma pasaulio žydų gyveno Rytų Europoje, kur jie burdavosi į getus, bet palaikydavo ryšius ir su aplinkinėmis bendruomenėmis. Savo bendruomenių viduje žydai patys tvarkė savo reikalus, tvirtai laikėsi žydų įstatymų (Halakha), sukurtų laikantis religinių nuostatų.

    Emancipacijos ir nacionalizmo dvasia, užvaldžiusi Europą 19 a. suformavo liberalesnį požiūrį į švietimą, kultūrą, filosofiją ir teologiją. Tai taip pat paskatino kelių žydų judėjimų pradžią – kai kurie vystėsi kaip liberalūs religiniai, kiti – kaip politiškai ideologiniai judėjimai. Pastarieji paskatino daug žydų mesti ortodoksų tikėjimą ir jo palaikomą gyvenimo būdą, siekdami įsilieti į plačiąją visuomenę.

    Šiandieninė Izraelio žydų visuomenė sudaryta iš tikinčiųjų ir pasauliečių žydų – nuo ultraortodoksų iki laikančių save atsiskyrusiais nuo religijos. Vis dėlto skirtumai tarp jų nėra visiškai aiškūs. Jei ortodoksai apibrėžiami pagal žydų religinių įstatymų laikymosi ir praktikavimo lygį, tuomet  20 procentų Izraelio žydų stengiasi įvykdyti visus religinius reikalavimus, 60 procentų stengiasi įvykdyti religinius reikalavimus pasirinktinai ar iš tradicijos, o 20 procentų žydų yra pasauliečiai. Vis dėlto kai Izraelis buvo suvoktas kaip žydų valstybė, Shabbat (Šabas, šeštadienis) ir visos kitos žydų šventės pripažintos nacionalinėmis šventėmis, kurias daugiau ar mažiau švenčia visa žydų bendruomenė.

    Kitas rodiklis, parodantis religingumą, galėtų būti procentas tėvų, norinčių savo vaikams suteikti religinės krypties išsilavinimą ar procentas rinkėjų, rinkimuose atiduodančių balsus už religines partijas. Tokios statistikos patikimumas, žinoma, yra abejotinas, nes nemažai pasauliečių tėvų gali vesti savo vaikus į religines mokyklas, o daug ortodoksų piliečių  - balsuoti už nereligines partijas.

    Iš esmės dauguma žydų gali būti laikomi pasauliečiais ir renkasi modernų gyvenimo būdą, bet daugiau ar mažiau gerbia ir laikosi kai kurių religinių priesakų. Tarp jų mažuma yra tų, kurie renkasi modernų gyvenimo būdą ir prisijungia prie vienos iš liberalių religinių srovių.

    Tarp mažumos tikinčių, tarp kurių yra ir sephardai bei aškenaziai, gana daug tvirtai išpažįsta religinį gyvenimo būdą, apibrėžtą žydų religinių įstatymų, nors dalyvauja ir socialiniame šalies gyvenime. Jie gerbia modernią žydų valstybę ir laiko ją pirmuoju įrodymu, kad ateina Mesijas, išpirksiantis žydų tautos Izraelio žemę.

    Tuo tarpu kai kurie ultraortodoksai tiki, kad žydų nepriklausomybė Izraelio žemėje gali būti atkurta tik atėjus Mesijui. Griežtai laikydamiesi religinių žydų įstatymų, jie gyvena atskirtose gyvenvietėse, kuria savas mokyklas, rengiasi tradiciniais drabužiais, išlaiko atstumą tarp vyro ir moters ir apskritai gyvena itin uždarą gyvenimą.

    Vidinė kaita 


    Kadangi nėra ryškaus religijos ir valstybės atskyrimo, buvo paskelbtas pasiūlymas, pagal kurį Izraelis turėtų paskelbti žydų religinę nepriklausomybę. Ortodoksų atstovai siekia padidinti religinių įstatymų galią, o pasauliečiai šį siekį vadina religine prievarta ir pasikėsinimu į demokratiją šalyje. Vienas iš svarstomų klausimų analizuoja savybes, leidžiančias asmenį laikyti žydu. Ortodoksai žydą apibrėžia kaip žydės moters palikuonį, griežtai besilaikantį žydų įstatymų, o pasauliečiai žydai laikosi nuomonės, kad žydas yra tas, kuris save tapatina su judaizmu.

    Interesų konfliktai paskatino ieškoti  būdų, padedančių atskirti religiją ir valstybę. Kol bus rasta išeitis, valdžia remiasi nerašytu susitarimu, pasiektu Izraelio nepriklausomybės išvakarėse, žinomu kaip status quo, kuris  nustato, kad religijoje negali būti padaryta jokių esminių pokyčių.


    Kibuco bendruomenė  


    Kibucas - unikali socialinė ir ekonominė bendruomenė, pagrįsta lygybės ir bendrumo principais – išaugo iš pirmosios šalies visuomenės 20 a. pradžioje ir išsivystė į kaimišką gyvenimo būdą. Per kurį laiką kibucas sukūrė klestinčią ekonomiką, kuri iš pradžių rėmėsi žemės ūkiu, paskui buvo papildyta pramone ir paslaugomis, pasižymėjo narių aukomis valstybės kūrimui.

    Izraelyje ikivalstybiniu laikotarpiu ir pirmaisiais valstybės metais kibucas įgijo pagrindines apgyvendinimo, imigracijos ir gynybos funkcijas, bet kai visos šios funkcijos atiteko valdžiai, kibuco ir Izraelio vyraujančios politinės jėgos bendradarbiavimas sumažėjo. Kibuco socialinė ir institucinė plėtra sumažėjo, o nuo 1970 m. politinė jėga ir visiškai panaikinta. Vis dėlto kibuco nariai ir toliau labiausiai didina nacionalinį produktą.


    Paskutiniais dešimtmečiais kibucas labiau linkęs į savistabą, pabrėžia savo pasiekimus ir ekonominį augimą. Daugelyje kibucų „pasidaryk pats” darbo etika pasidarė nebe tokia griežta, o darbo kibuce tabu po truputį atskleidžiamas, nes pradėta įdarbinti ir ne kibuco narius.

    Šiandien kibucas yra trijų kartų laimėjimas. Kibuco pradininkai, motyvuoti savo įsitikinimų ir ideologijos, įkūrė bendruomenę, probaguojančią unikalų gyvenimo būdą. Jų vaikai, gimę jau egzistuojančioje socialinėje sistemoje, sunkiai dirbo tam, kad įtvirtintų ekonominius, socialinius ir administracinius bendruomenės pagrindus. Dabartinė karta, gimusi puikiai įsitvirtinusioje bendruomenėje, kovoja su šiuolaikinio gyvenimo iššūkiais. Šiandien dauguma diskusijų yra apie asmens ir kibuco bendruomenės santykių ateitį ir atsakomybę, taip pat apie šiuolaikinių tehnologijų ir ryšių padarinius.

    Kai kas baiminasi, kad kibucas grėsmingai tolsta nuo savo esminių principų ir vertybių; kiti tiki, kad tai yra galimybė atrasti kompromisą ir raktas išlikti.​