Muzika pradėjo užimti svarbią vietą kultūriniame Izraelio žydų bendruomenės gyvenime po Pirmojo pasaulinio karo, po daugybės entuziastingų mėgėjų bandymų ir mažos grupelės profesionalių muzikantų, suburtų orkestui, chorui ir netgi operai. Vis dėlto profesionali muzika suklestėjo tik 1930 m., kuomet šimtai muzikos mokytojų ir studentų, kompozitorių, muzikantų ir dainininkų bei muzikos mylėtojų suplūdo į šalį, genami nacizmo grėsmės Europoje.
Palestinos filharmoninis orkestrą (dabar - Izraelio filharmoninis orkestras) įkūrė veiklus lenkų kilmės smuikininkas Bronislaw Huberman, pirmąjį koncertą surengė Tel Avive 1936 m., diriguodamas Arturo Toscanini batuta. Muzikantas greitai tapo šalies muzikinio gyvenimo centru ir metams bėgant jo suburtas orkestras tapo žymiu visame pasaulyje. Netrukus buvo įkurtas radijo orkestras (dabar –Jeruzalės simfoninis orkestras), kuris transliavo koncertus, pritaukusius tūkstančius klausytojų. Dar kelios papildomos muzikinės organizacijos įkurtos vėliau, tarp jų Izraelio kamerinis orkestras, Beer Sheva Sinfonietta, orkestrai Haifoje, Netanijoje, Ramat Gane ir Rišon Lezijone, taip pat Kibuco orkestras, suburtas iš kibuco gyventojų.
1980 m. pr. Naujoji Izraelio opera pradėjo statyti profesionalaus lygio kūrinius, bandydama sugrąžinti publikos susidomėjimą po to, kuomet prieš kelis metus pristačius pirmąją operą, išsiskirstė orkestras.
1990 m., kai į šalį iš buvusios Sovietų Sąjungos grįžo daugiau negu vienas milijonas žydų, Izraelio muzikinis gyvenimas patyrė milžinišas permainas. Imigracija į šalį atvedė daug profesionalių muzikantų, dainininkų, muzikos mokytojų, kurių įtaka buvo jaučiama formuojantis naujajai simfonijai ir kameriniam orkestrui, taip pat mažesniems ansambliams ir gyvybingai į šalies mokyklas, konservatorijas, bendruomenių centrus sugrįžusioje muzikoje. Kamerinės muzikos tradicijos pradžia taip pat yra 1930 m., įskaitant ir tarptautiniu mastu pripažintus ansamblius bei chorus, kurie išsiplėtė ir dydžiu, ir įvairove po 1990 m. imigracijos bangos. Žinomiausios kamerinės muzikos grupės yra Israel Camerata, Izraelio kariuomenės pėstininkų kamerinis orkestras ir Ramat Hasharon Kashtaniot Camerata. Daugybė miestų ir miestelių remia savus chorus, keletas festivalių yra skirti chorinei muzikai, tarp jų Jerusalem Liturgica, vokalinės muzikos festivalis Abu Gošo bažnyčiose ir Zimriya festivalis.
Muzikiniai pasirodymai - nuo rečitalių iki simfoninių koncertų - pristato plačią klasikinės muzikos pasiūlą ir yra rengiami atstatytuose romėnų amfiteatruose Caesarea ir Beit She'an ir dviejose pagrindinėse koncertinėse salėse – Mano auditorijoe Tel Avive ir Jeruzalės tarptautinių konferencijų centre. Mažesnės koncertų salės yra Jeruzalės teatro komplekse, Tel Avivo naujajame atlikimo meno centre, Tel Avivo ir Jeruzalės muziejuose, taip pat miestų kultūros centruose ir kibucuose.
Izraelio koncertų lankytojai yra entuziastingi ir audringi, ypač džiaugiasi žinomais svečiais muzikantais ir pasaulinio garso Izraelio solistais tokiais kaip Pinchas Zuckerman, Shlomo Mintz, Daniel Barenboim, ir Itzhak Perlman, kurie šalies scenoje pasirodo kiekvienais metais.
Pasaulinis klasikinės muzikos renginys, vykstantis Izraelyje, apima tarptautinį arfininkų konkursą ir Artūro Rubinšteino (Artur Rubinstein) pianistų konkursą. Vietiniai festivaliai, tokie kaip muzikos festivalis Ein Gev Kibuce, kamerinės muzikos festivalis Kfar Blum Kibuce ir Raudonosios jūros džiazo festivalis Eilate pritraukia milžinišką publiką ir kiekvieną pavasarį trims savaitėms, kol vyksta Izraelio festivalis, kuriame pasirodo muzikos, teatro ir šokios grupės iš viso pasaulio, Jeruzalė tampa kultūrine traukos vieta.
Izraelio muzikos vystymasis prasidėjo kartu su profesionaliosios muzikos kūrimu 1940 m. viduryje. Nepaisant rusų ir prancūzų tradicijų, vokiečių romantikų ir neoromantikų įtakos vietiniams kompozitoriams, po truputį pradėjo ryškėti nauja šiuolaikinė Izraelio muzikos srovė, taip vadinamas „Viduržiemio jūros“stilius, sujungiantis tradicines Rytų melodijas ir senovinių maldų giedojimą.
Pirmosios Izraelio kompozitorių kartos atstovai, visi gimę Europoje, dėjo daug pastangų tam, kad atvykę į Izraelį, kurtų naują muzikos stilių. Paul Ben-Haim naudojo išplėstas tonacijas ir kūrė neoekspresionistinį stilių, suliedamas senąją patirtį ir naujoves, Rytus ir Vakarus; Oedon Partos suderino autentišką folklorą ir svarbų kompozicinį metodą; Alexander Uriah Boscovitch naudojo tokias populiarias išraiškos formas kaip kompozicijos; Yosef Tal Izraelyje buvo elektroninės muzikos pradininkas; Mordechai Seter į savo kūrybą įliejo Jemeno melodijas ir ritmus.
Antrosios kartos atstovai, iš kurių daugelis buvo pirmosios kartos kompozitorių auklėtiniai, dirbo su muzika, į kurią įpynė hebrajų kalbą, jos priebalsius bei intonacijas, žydų liturgiją ir tradicijas bei jos įtraukimą į Rytų pasaulį.
Trečioji ir naujausioji kompozitorių karta išreiškia norą būti tarptautiniais kompozitoriais, neturinčiais tautybės žymės, muzikos pagalba stotis akis į akį su Holokaustu ir, suliejant Rytų bei Vakarų tradicijas, panaudojant populiarių muzikos žanrų naujoves, sulaužyti barjerus muzikoje (puikus pavyzdys yra Yehuda Poliker kūryba).
Talentingi ir jauni Izraelio kompozitoriai savo mokslus pradeda lankydami vieną iš daugelio konservatorijų arba vieno iš šimtų privačių mokytojų pagalba; daugelis įgyja patirties prisijungdami prie šalies jaunimo orkestrų. Tolesnės studijos tęsiamos laipsnį suteikiančiose muzikos ir šokio akdemijose Jeruzalėje ir Tel Avive. Jeruzalės muzikos centre ir akademijose dažnai organizuojami meistriškumo kursai dainininkams, instrumentalistams ir kamerinėms grupėms.
Muzikinis lavinimas ir tyrimai aukštojo mokslo įstaigose pradėti 1960 m. pradžioje, įsteigus Artūro Rubinšteino (Artur Rubinstein) muzikologijos katedrą Jeruzalės hebrajų universitete. Vėliau muzikologijos katedros įkurtos ir Tel Avivo universitete bei Bar-llan universitete. Siūlomos dvi pagrindinės specializacijos: žydų muzikos ir įviairų Izraelio etninių grupių muzika, ypač daug dėmesio skiriant Rytų/ Sephardic bendruomenėms.