Hebrajų kalba yra Izraelio viena iš Izraelio valstybinių kalbų. Nors faktiškai ši kalba nustota vartoti  200 po Kr., žydai nenustojo ja kalbėti ištisus šimtmečius, saugojo kaip liturgijos, filosofijos ir literatūros „šventą kalbą”. 19 a. kalba, kaip moderni kultūrinė priemonė, tapo esmine nacionalinio sąjūdžio, virtusiu politiniu Sionizmo judėjimu, priežastimi. Britų mandato administracija pripažino hebrajų kalbą oficialia kalba kartu su arabų ir anglų kalbomis. Hebrajų kalba naudojama visų žydų institucijų ir jų švietimo sistemos. Žydų spauda ir literatūra pasipildė nauja rašytojų ir skaitytojų karta ir dabar hebrajų kalba yra gyva, turtinga. Nuo 8,000 žodžių, egzistavusių biblijiniais laikais, hebrajų kalbos žodynas išsiplėtė iki daugiau negu 120,000 žodžių. Kalbos raidą prižiūri ir tvarkoHebrajų kalbos akademija (įkurta 1953 m.).

Eliezer Ben-Yehuda (1858-1922) pasiūlė pastatyti paminklą atgimusiai hebrajų kalbai. Po imigracijos į Izraelį 1881 m.,  hebrajų kalba daugiausiai buvo vartojama namuose ir mokyklose, sukuriama tūkstančiai naujų žodžių, leidžiami du žurnalai apie hebrajų kalbą, bendromis jėgomis įsteigiama hebrajų kalbos komisija (1890) ir keliais tomais papildomas 17 tomų „Senosios ir naujosios hebrajų kalbos žodynas”, kurį Eliezer Ben-Yehuda pradėjo sudarinėti 1910 m., o žodyną užbaigė antroji jo žmona ir sūnus 1959 m. 

Proza

Modernioji Izraelio proza iš pradžių buvo kuriama imigrantų autorių. Nors jų šaknys įtvirtino pasaulio ir Rytų Europos žydų tradicijas, šių autorių darbai pirmiausia nagrinėjo kūrybos pasiekimus Izraelyje, į kurį jie atvyko, pasak sionistų šūkio, „kurti ir būti sukurtiems”.

Pastaba: visos nuorodos į informaciją apie autorius yra Hebrajų literatūros vertimo instituto tinklapyje.

Yosef Haim Brenner (1881-1921) ir Shmuel Yosef Agnon (1888-1970) atvedė žydų prozą į 20 a. ir daugelio yra laikomi moderniosios žydų literatūros pradininkais.

Stengdamasis perteikti realybę, Brenner teikia pirmenybę rabiniškoms ir viduramžiškoms šnekamosios hebrajų kalbos formoms, sukuria naujus posakius ir naudojasi dramine sintakse, sukurdamas kasdienės kalbos įspūdį. Svarbiausia Brenner darbuose yra solidarizavimasis su imigrantų gyventojų fizinėmis pastangomis, kovomis, siekiant įsitvirtinti tuščioje, žiaurioje žemėje, labai besiskiriančioje nuo Europos šalių, kuriose jie gimė, ir ne mažiau sunkiomis kovomis, siekiant Izraelyje suformuoti savo žydišką tapatybę.

Agnon savo darbuose naudoja modernias hebrajų kalbos formas. Jo puikus žydų tradicijų išmanymas ir 19 a. bei 20 a. pradžios Europos literatūros įtaka pastūmėjo savo kūryboje nagrinėti daugelį šiuolaikinių dvasinių problemų, tradicinio gyvenimo būdo nykimą, tikėjimo bei tapatybės praradimą. Būdamas žydu ortodoksu ir rašytoju, pasikliaunančiu nuojauta bei psichologinėmis įžvalgomis, Agnon parodė tikinčio ir netikinčio žydo tamsiosios ir iracionalios sielos pusės panašumus, vidinio pasaulio netikrumą. Agnon vaizduojama tikrovė atskleidžia tragišką, kartais net groteskišką mus supančią aplinką – rašytojo kūrybą ypač paveikė karas bei Holokaustas. Autorius parodo tikinčiųjų žydų pasaulį, jame verdančias aistras ir nerimą. 1966 m. rašytojas kartu su kitu rašytoju Nelly Sachs gavo literatūrinę Nobelio premiją.

Tėvynėje gimę rašytojai, kurti pradėję1940- 1950 m., dažnai vadinami „nepriklausomybės karo karta”, kuri savo kūryboje suformavo kitokį mentalitetą ir kultūrinį pagrindą negu buvo jų pirmtakų darbuose. Taip atsitiko pirmiausia todėl, kad hebrajų kalba buvo jų gimtoji kalba, o jų gyvenimiškoji patirtis sukaupta Izraelyje. Tokie autoriai kaip S. Yizhar, Moshe Shamir, Hanoch Bartov, Haim Gouri and Benjamin Tammuzdramatiškai svyruoja tarp individualizmo ir priklausymo visuomenei ir valstybei, jaučią vietinę bei užsienio įtaką.

1960 m. pr. pasirodo nauja ir įtakinga žydų prozos karta. Tokių rašytojų kaip A.B. Yehoshua, Amos Oz, Yoram Kaniuk and Yaakov Shabtaikūryba žymi lūžį ir perėjimą nuo ideologinio modelio prie individualaus pasaulio.