Pradžioje Bezalelio akademija siekis kurti „oroginalią žydų dailę’, sujungiant europinę techniką su Viduriniųjų Rytų įtaka, davė pradžią biblijinių scenų tapybai, romantiškai vaizduojant praeitį ir ją sujungiant su utominėmis ateities vizijomis, tapant vaizdus iš senųjų žydų ir beduinų bendruomenių. Šio laikotarpio tapytojai yra Shmuel Hirszenberg (1865-1908), Ephraim Lilien (1874-1925) ir Abel Pann (1883-1963).
Pirmojoje svarbioje tapybos parodoje (1921), surengtoje David's Citadel pačiame Jeruzalės senamiestyje, vyravo Bezelelio tapytojų darbai. Greitai po to Bezalelio anachroniškui, orientuotam į tautiškumą, stiliui metė iššūkį ir jauni Bezalelio akademijos maištautojai, ir naujai atvykę kūrėjai, pradėję ieškoti savito stiliaus, tinkančio jų suformuotai sąvokai „hebrajiška” ir prieštaraujančio sąvokai „žydiška” dailė. Stengdamiesi nusakyti savo naujos kultūros tapatumą ir išreikšti savo požiūrį į šalį kaip į tautinio atgimimo šaltinį, jaunieji menininkai tapė kasdieninius Viduriniųjų Rytų aplinkos vaizdus, kuriuose pabrėžė šviesą ir spindinčias kraštovaizdžio spalvas, neaplenkė tokių egzotiškų temų, kaip arabų gyvenimo būdas, daugiausia naudojo elementarią techniką - tai matoma tapytojų Israel Paldi, Tziona Tagger, Pinhas Litvinovsky, Nahum Gutman, and Reuven Rubin darbuose. Dešimtmečio viduryje dauguma žymių menininkų įsikūrė naujame, dinamiškame Tel Avivo (įkurtas 1909 m.) mieste, kuris iki šiol išliko šalies dailininkų centru.
1930 m. dailė patyrė dideles 20 a. pradžios vakarietiškas permainas, viena ryškiausių naujovių buvo ekspresionizmas, atėjęs iš Paryžiaus studijų. Tapytojai Moshe Castel, Menachem Shemi, ir Arie Aroch savo darbuose stengėsi pavaizduoti jausmingą, dažnai mistinę, iškreiptą tikrovę, ir nors tematika vis dar buvo susijusi su vietinio kraštovaizdžio vaizdavimu, per 10 metų pamažu išnyko darbuose vyravęs pasakojamasis stilius bei orientalistinis musulmonų pasaulis.
Vokiečių ekspresionizmas atėjo dešimtmečio viduryje kartu imigrantų meninkų, bėgančių nuo besiformuojančio nacizmo teroro, atvykimu. Prisijungę prie Vokietijoje gimusių menininkų grupės, Anna Ticho ir Leopold Krakauer, į Izraelį atvykę prieš 20 metų, su kitais nariais Hermann Struck, Mordechai Ardon ir Jakob Steinhardt , atsidavė subjektyvioms Jeruzalės kraštovaizdžio ir ją supančių kalvų interpretacijoms. Šie menininkai, padedant Bezalelio dailės akademijos vadovams Ardon ir Steinhardt, subrendo ir daug nusipelnė vietinės tapybos raidai.
Ryšių su Paryžiumi nutraukimas Antrojo pasaulinio karo metu ir Holokausto siaubas privertė kelis menininkus, tarp jų ir Moshe Castel, Yitzhak Danziger ir Aharon Kahana pasirinkti pamažu susiformuojančią „Kanaano” ideologiją, ieškančią vietinių Izraelio gyventojų tapatybės ir kuriančią „naujųjų žydų” sąvoką, atgaivinant senuosius mitus ir pagoniškus motyvus. 1948 m. nepriklausomybės karas tapo priežastimi menininkams, tarp jų Naftali Bezem ir Avraham Ofek, įsisavinti militaristinį stilių ir siųsti aiškią socialinę žinią. Vis dėlto pati ryškiausia šiuo laikotarpiu susiformavusi grupė buvo „New Horizons”, siekusi išlaisvinti Izraelio meną ir vietinių tradicijų ir literatūrinių asociacijų bei įvesti jį į šiuolaikinę Europos dailę.
Susiformavo dvi pagrindinės kryptys: Yosef Zaritzky, dominuojanti grupės figūra, buvo linkęs į atmosferinį lyrizmą, pasižymintį atpažįstamais dabarties kraštovaizdžio fragmentais ir šaltų tonų spalvomis. Jo stilių vėliau perėmė kiti, iš jų verta paminėti Avigdor Stematsky ir Yehezkel Streichman. Antrąją kryptį, aprėpiančią ne tik stilizuotą abstrakcionizmą, bet ir geometriją bei simboliais paremtą formalizmą, veikė Rumunijoje gimusio menininko Marcel Janco, studijavusio Paryžiuje ir vieno iš dadaizmo pradininkų. „New Horizons” grupė ne tik įteisino abstrakciją Izraelio mene, bet taip pat vyraujanti jėga mene iki pat 1960 m. pr.
1960 m. menininkai siekė sukurti ryšį tarp „New Horizons” grupės veiklos ir ateinančio dešimtmečio individualumo paieškų. Streichman ir Stematsky, abu buvo Tel Avivo Avni instituto dėstytojai, stipriai paveikti antrosios menininkų srovės. Be šių dviejų kūrėjų dar minėtini Raffi Lavi, Aviva Uri, Uri Lifschitz ir Lea Nikel, kurie metė iššūkį ištobulintam lyrinio abstrakcionizmo tapymui ir pliuralistiniams darbams ir rinkosi ekspresyvų vaizduojamosios abstrakcijos stilių, atsiradusį užsienyje.
Šie menininkai buvo „The Group of Ten”, įkurtos 1950 m., nariai, kurie nesutiko su paplitusia dailėje universalumo tendencija ir stengėsi vaizduoti Izraelio kraštovaizdį ir Izraelio individualumą. Skirtingai nuo europiečių ir elito auros apsuptos „New Horizons” grupės, „The Group of Ten” buvo siejama su vietine Izraelio „Sabra” ir Palmah karta. Šešiasdešimtųjų pabaigoje prie grupės prisijungė „realiztai” menininkai Ori Reisman ir Yitzhak Mambush.
Bezalelio, Ardon įtaka, ypač tematikoje ir technikoje, pastebima Avigdor Arikha darbuose. Jis kūrė pasaulį iš formų, turinčių gilią religinę prasmę, grąžindamas metaforiškas temas, primenančias Holokaustą ir tradicinius žydų siužetus. Šie bruožai taip pat pastebimi Yossl Bergner ir Samuel Bak darbuose. Jacob Agam, kurio stilius yra visiškai kitoks, yra optinės ir kinetinės dailės pradininkas. Jo darbai dažnai pristatomi ir Izraelyje, ir užsienyje.
Nors 1970 m. dailė vis dar apibūdinama kaip minimalistinė, beveik visada pasižyminti beformėmis formomis, primenačiomis vietinę abstrakčią tapybą, vis dėlto po truputį kūryboje pirmenybė suteikiama idėjoms, o ne estetikai. Puikus pavyzdys yra menininkų Larry Abramson ir Moshe Gershuni darbai. 1980 m. ir 1990 m. menininkai kuria aplinkoje, kurioje vyrauja individualūs bandymai, stengiamasi atrasti turinį ir Izraelio dvasią, naudojant įvairias medžiagas ir techniką, vaizdinius, paremtus vietiniais ir universaliais elementais tokiais kaip žydų raidyno rašmenys ir žmogaus streso, baimės pojūčiai. Dabartinės meno kryptys, pastebimos Pinhas Cohen-Gan, Deganit Beresht, Gabi Klasmer, Tsibi Geva, Tzvi Goldstein, David Reeb ir kitų darbuose, toliau stengiasi plėsti ne tik Izraelio meno sąvoką, peržengti tradicinį suvokimą, bet ir vietinės kultūros raišką, padarant pastarąją dinamiška šiuolaikinio Vakarų meno dalimi.