Vaizduojamoji dailė

Vaizduojamoji dailė

  • icon_zoom.png
    KULTŪRA: Vaizduojamoji dailė KULTŪRA: Vaizduojamoji dailė
    Foto: Bezalel menų ir dizaino akademija
     











    20 a. pr. Izraelio vaizduojamosios dailės vystymasis  buvo paveiktas Rytų ir Vakarų susidūrimo, pačios šalies susikūrimo ir jos vystymosi, urbanistikos, stiliaus srovių, ateinančių iš užsienio meno centrų.

    Tapyboje, fotografijoje ir kitose meno rūšyse svarbiausias tampa įvairuojantis šalies kraštovaizdis: kalnų terasos ir kalvagūbriai sukuria tam tikrą dinamiką tarp linijos ir formos; Negevo prieškalnės, vyraujanti pilkšvai žalia augmenija ir ryški šviesa sukuria savitą spalvų poveikį; o jūra ir smėlis keičia paviršių. Kalbant apskritai,  Izraelio dailės centre yra vietiniai peizažai, nerimas ir politika – visa tai užtikrina jos išskirtinumą.

    Dailės užsiėmimai šalyje pradėti rengti 1906 m., kuomet iš Bulgarijos atvyko profesorius Boris Schatz (1867-1932) ir pagal planą, patvirtintą Sionistų kongreso 1905 m. ir skirtą skatinti jaunus žydus studijuoti dailę Izraelio žemėje, Jeruzalėje įkūrė Bezalelio taikomosios dailės akademiją. 1910 m. akademija turėjo 32 skirtingas katedras, 500 studentų ir tarp žydų paklausią rinką darbams.

    Be dailininkų ir skulptorių, šalies meninį gyvenimą papildė daugybė talentingų amatininkų (keramikų, aukso ir sidabro juvelyrų, audėjų, kaligrafų, stiklių ir t.t.), nemažai jų specializavosi žydų tradicinių ceremonijos įrankių moderniame interpretavime.

    Susidomėjimas menu paplito tarp žmonių, atstovaujančių įvairias gyvenimo sritis, nes šalis rėmė ir skatino dailės užsiėmimus, pirkdama vietinių metininkų darbus, rengdama parodas – nuo vieno retrospektyvaus menininko iki įvairiapusės menininkų grupės pasirodymo šalies muziejuose ir privačiose galerijose – Safed ir Yafo „menininkų kvartaluose”  ar Ein Hod kaimelyje.​

     
  •  
  •  
    Tapyba


    Pradžioje Bezalelio akademija siekis kurti „oroginalią žydų dailę’, sujungiant europinę techniką su Viduriniųjų Rytų įtaka, davė pradžią biblijinių scenų tapybai, romantiškai vaizduojant praeitį ir ją sujungiant su utominėmis ateities vizijomis, tapant vaizdus iš senųjų žydų ir beduinų bendruomenių. Šio laikotarpio tapytojai yra  Shmuel Hirszenberg (1865-1908), Ephraim Lilien (1874-1925) ir Abel Pann (1883-1963).
     
    Pirmojoje svarbioje tapybos parodoje (1921), surengtoje David's Citadel  pačiame Jeruzalės senamiestyje, vyravo Bezelelio tapytojų darbai. Greitai po to Bezalelio anachroniškui, orientuotam į tautiškumą, stiliui metė iššūkį ir jauni Bezalelio akademijos maištautojai, ir naujai atvykę kūrėjai, pradėję ieškoti savito stiliaus, tinkančio jų suformuotai sąvokai „hebrajiška” ir prieštaraujančio sąvokai „žydiška” dailė. Stengdamiesi nusakyti savo naujos kultūros tapatumą ir išreikšti savo požiūrį į šalį kaip į tautinio atgimimo šaltinį, jaunieji menininkai tapė kasdieninius Viduriniųjų Rytų aplinkos vaizdus, kuriuose pabrėžė šviesą ir spindinčias kraštovaizdžio spalvas,  neaplenkė tokių egzotiškų temų, kaip arabų gyvenimo būdas, daugiausia naudojo elementarią techniką  - tai matoma tapytojų Israel Paldi, Tziona Tagger, Pinhas Litvinovsky, Nahum Gutman, and Reuven Rubin darbuose. Dešimtmečio viduryje dauguma žymių menininkų įsikūrė naujame, dinamiškame Tel Avivo (įkurtas 1909 m.) mieste, kuris iki šiol išliko šalies dailininkų centru.
     
    1930 m. dailė patyrė dideles 20 a. pradžios vakarietiškas permainas, viena ryškiausių naujovių buvo ekspresionizmas, atėjęs iš Paryžiaus studijų. Tapytojai Moshe Castel, Menachem Shemi, ir Arie Aroch savo darbuose stengėsi pavaizduoti jausmingą, dažnai mistinę, iškreiptą tikrovę, ir nors tematika vis dar buvo susijusi su vietinio kraštovaizdžio vaizdavimu, per 10 metų pamažu išnyko darbuose vyravęs pasakojamasis stilius bei orientalistinis musulmonų pasaulis.
     
    Vokiečių ekspresionizmas atėjo dešimtmečio viduryje kartu imigrantų meninkų, bėgančių nuo besiformuojančio nacizmo teroro, atvykimu. Prisijungę prie Vokietijoje gimusių menininkų grupės, Anna Ticho ir Leopold Krakauer, į Izraelį atvykę prieš 20 metų, su kitais nariais Hermann Struck, Mordechai Ardon ir Jakob Steinhardt , atsidavė subjektyvioms Jeruzalės kraštovaizdžio ir ją supančių kalvų interpretacijoms. Šie menininkai, padedant Bezalelio dailės akademijos vadovams  Ardon ir Steinhardt, subrendo ir  daug nusipelnė vietinės tapybos raidai.
     
    Ryšių su Paryžiumi nutraukimas Antrojo pasaulinio karo metu ir Holokausto siaubas privertė kelis menininkus, tarp jų ir Moshe Castel, Yitzhak Danziger ir Aharon Kahana pasirinkti pamažu susiformuojančią „Kanaano” ideologiją, ieškančią vietinių Izraelio gyventojų tapatybės ir kuriančią „naujųjų žydų” sąvoką, atgaivinant senuosius mitus ir pagoniškus motyvus. 1948 m. nepriklausomybės karas tapo priežastimi menininkams, tarp jų Naftali Bezem ir Avraham Ofek, įsisavinti militaristinį stilių ir siųsti aiškią socialinę žinią. Vis dėlto pati ryškiausia šiuo laikotarpiu susiformavusi grupė buvo „New Horizons”, siekusi išlaisvinti Izraelio meną ir vietinių tradicijų ir literatūrinių asociacijų bei įvesti jį į šiuolaikinę Europos dailę.

    Susiformavo dvi pagrindinės kryptys: Yosef Zaritzky, dominuojanti grupės figūra, buvo linkęs į atmosferinį lyrizmą, pasižymintį atpažįstamais dabarties kraštovaizdžio fragmentais ir šaltų tonų spalvomis. Jo stilių vėliau perėmė kiti, iš jų verta paminėti Avigdor Stematsky ir Yehezkel Streichman. Antrąją kryptį, aprėpiančią ne tik stilizuotą abstrakcionizmą, bet ir geometriją bei simboliais paremtą formalizmą, veikė Rumunijoje gimusio menininko Marcel Janco, studijavusio Paryžiuje ir vieno iš dadaizmo pradininkų. „New Horizons” grupė ne tik įteisino abstrakciją Izraelio mene, bet taip pat vyraujanti jėga mene iki pat 1960 m. pr.
     
    1960 m. menininkai siekė sukurti ryšį tarp „New Horizons” grupės veiklos ir ateinančio dešimtmečio individualumo paieškų. Streichman ir Stematsky, abu buvo Tel Avivo Avni instituto dėstytojai, stipriai paveikti antrosios menininkų srovės. Be šių dviejų kūrėjų dar minėtini Raffi Lavi, Aviva Uri, Uri Lifschitz ir Lea Nikel, kurie metė iššūkį ištobulintam lyrinio abstrakcionizmo tapymui ir pliuralistiniams darbams ir rinkosi ekspresyvų vaizduojamosios abstrakcijos stilių, atsiradusį užsienyje.
     
    Šie menininkai buvo „The Group of Ten”, įkurtos 1950 m., nariai, kurie nesutiko su paplitusia dailėje universalumo tendencija ir stengėsi vaizduoti Izraelio kraštovaizdį ir Izraelio individualumą. Skirtingai nuo europiečių ir elito auros apsuptos „New Horizons” grupės, „The Group of Ten” buvo siejama su vietine Izraelio „Sabra” ir Palmah karta. Šešiasdešimtųjų pabaigoje prie grupės prisijungė „realiztai” menininkai Ori Reisman ir Yitzhak Mambush.
    Bezalelio, Ardon įtaka, ypač tematikoje ir technikoje, pastebima Avigdor Arikha darbuose. Jis kūrė pasaulį iš formų, turinčių gilią religinę prasmę, grąžindamas metaforiškas temas, primenančias Holokaustą ir tradicinius žydų siužetus. Šie bruožai taip pat pastebimi Yossl Bergner ir Samuel Bak darbuose. Jacob Agam, kurio stilius yra visiškai kitoks, yra optinės ir kinetinės dailės pradininkas. Jo darbai dažnai pristatomi ir Izraelyje, ir užsienyje.
     
    Nors 1970 m. dailė vis dar apibūdinama kaip minimalistinė, beveik visada pasižyminti beformėmis formomis, primenačiomis vietinę abstrakčią tapybą, vis dėlto po truputį kūryboje pirmenybė suteikiama idėjoms, o ne estetikai. Puikus pavyzdys yra menininkų Larry Abramson ir Moshe Gershuni darbai. 1980 m. ir 1990 m. menininkai kuria aplinkoje, kurioje vyrauja individualūs bandymai, stengiamasi atrasti turinį ir Izraelio dvasią, naudojant įvairias medžiagas ir techniką, vaizdinius, paremtus vietiniais ir universaliais elementais tokiais kaip žydų raidyno rašmenys ir žmogaus streso, baimės pojūčiai. Dabartinės meno kryptys, pastebimos Pinhas Cohen-Gan, Deganit Beresht, Gabi Klasmer, Tsibi Geva, Tzvi Goldstein, David Reeb ir kitų darbuose, toliau stengiasi plėsti ne tik Izraelio meno sąvoką, peržengti tradicinį suvokimą, bet ir vietinės kultūros raišką, padarant pastarąją dinamiška šiuolaikinio Vakarų meno dalimi.

  •  

    Skulptūr​a


    • Skulptūra šalyje ilgą laiką klestėjo dėl kelių skulptorių pastangų.  Avraham Melnikoff (žinomas dėl sukurto didžiulio akmeninio liūto Tel Hai mieste) ir Ze'ev Ben-Zvi atstovauja kubizmui, o akademinės skulptūros mokyklą pristatė Moshe Ziffer, Aharon Priver ir Batya Lishansky, kurie buvo žinomi dar prieš susikuriant valstybei.
       
      1940 m. pabaigoje „Kanaano” ideologija paveikė nemažai menininkų, ypač Yitzhak Danziger, kurio pagonių didvyrio medžiotojo Nimrod statula, nukalta iš smiltainio, siekė sukurti  Viduriniųjų Rytų skulptūros ir modernios žmogaus kūno koncepcijos sintezę, nors jo avies skulptūros formos panašėja daugiau į  uolienų, vandens kanalų ir beduinų palapinių formas. 1950 m. skulptūroje pradėtos naudoti naujos medžiagos, pačios skulptūros didėjo, tapo abstraktesnės. Tai iš dalies turėjo įtakos geležies ir Cor-Ten plieno atėjimui į skulptūrą.
       1960 m. kilo noras kuo deramiau įamžinti atminimą tų, kurie žuvo Izraelio karuose. Tai paskatino menininkus sukurti daugybę puikių paminklų, visų pirma ne figūrinių. Tai puikiai pavaizduoja Yehiel Shemi plieninis pamiklas jūrų laivynui Achzive. Kūrinys reflektuoja ir gamtos grubumą, ir žmogaus talentą smurtui ir niokojimui. Dani Karavan darbas „Monument to the Negev Brigade" simbolizuoja kovą su dykuma.
       
      Daugiausiai jausdami prancūzų mokyklos įtaką bei šiek tiek pasiduodami ekspresionizmui, naudodami įvairias medžiagas, šiuolaikiniai abstraktaus meno kūrėjai kuria instaliacijas ir ekologiškas skulptūras, kuriomis siekia pavaizduoti asmeninę nuomonę apie socialines ir politines realijas. Savo darbuose pasitelkęs galingą formų ir simbolių žaismą, kontraversiškasis Izraelio apdovanojimo laimėtojas Yigal Tumarkin, naudodamas geometrines  metaforiškas abstrakcijas, protestuoja prieš karą, tuo tarpu Menashe Kadishman savo darbais linksta prie geometrinio minimalizmo, dažnai naudoja avies įvaizdį ir kaip biblinį vaizdinį, perteikiantį Izaoko avino aukojimą,  ir kaip asmeninį mitą, vaizduojantį bejėgę auką.
       
      Keli Izraelio skulptoriai pelnė tarptautinį pripažinimą, tarp tokių yra Tumarkin, Karavan, Kosso Eloul ir Israel Hadany, kurių darbai pristatomi privačiose ir viešose erdvėse užsienyje.
  •  

    Fotografija


    Šiuolaikinė meninė Izraelio fotografija linksta ir į asmeniškumą – kelia klausimus apie gyvenimą ir mirtį, meną ir iliuziją – ir į tautiškumą/ politiškumą. Tai patvirtina pastebimas intymumas, suvaržymai, nerimas dėl savęs; tai yra tarsi reakcija į romantinio, informacinio stiliaus, vyravusio pačioje fotografijos, kaip meno formos, užuomazgoje, padarinius. 19 a. vid. Vietinė fotografija daugiausiai pasireiškė fotografijos paslaugų teikimu, šventųjų vietų (daugiausiai krikščioniškų) įamžinimu ir nuotraukų, kaip suvenyrų, pardavimu piligrimams ir turistams. Nuo 1880 m. ir vėliau, fotografai pradėjo fiksuoti žydų bendruomenės raidą Palestinoje (Izraelio žemėje), fotografuoti pirmuosius ūkininkus, pirmuosius pastatus ir miestelius. Nuotraukos buvo skirtos klientams, kurie jas naudojo įvairiais svarbiais tikslais, pavyzdžiui, Nacionalinio žydų fondo steigimui.
     
    Pirmieji šalies raidos metai buvo įamžinti daugybės talentingų fotožurnalistų pagalba, kai kurie iš jų -  Tim Gidal, David Rubinger, Werner Braun, Boris Carmi, Zev Radovan, David Harris ir Micha Bar Am - dirba dar ir šiandien. Tarp fotografų, kurie peržengė nematomą liniją tarp „dokumentacinės fotografijos” ir „meninės fotografijos”, buvo ir Aliza Auerbach, fotografavusi portretus; Neil Folberg, Doron Horwitz ir Shai Ginott, fotografavę gamtą; David Darom – povandeninės fotografijos žinovas; ir Dubi Tal bei Mony Haramati – ši komanda specializavosi aerofotografijoje.
     
    Izraelyje vyksta nemažai svarbių fotografijos renginių, kurie yra puiki proga susirinkti visiems mylintiems šį meną. Bene žymiausios tokių susibūrimų vietos  yra fotografijos bienalė, vykstanti Mishkan Le'Omanut, kibuce Ein Harod,  ir naujas Fotografijos muziejus Tel Hai, šiaurinėje Galilėjoje.
     
    Paskutiniaisiais metais, kuomet fotografija buvo pripažinta kaip meno forma, iškilo nemažai kūrybingų fotografų, kuriuos aktyviai rėmė galerijos, muziejai, kuratoriai ir vietiniai bei užsienio kolekcininkai. Žymiausias iš tokių  fotografų yra Adi Nes (g. 1966 m.). Menininkas gimė imigrantų iš Kurdistano ir Irano šeimoje. 1990 m.  Nes įsitraukė į „Soldiers” veiklą. Ši grupė kėlė tautinės tapatybės ir ypač Izraelio vyrų tapatybės klausimus homoseksualiame, prieštaringame ir ypač įžvalgiame kontekste. Jo darbe „Bible Stories” atkuriami biblinių vaizdų pasakojimai neramioje šiuolaikinėje aplinkoje (benamystė, neturtas) parodo pasikeitimus Izraelio visuomenėje – nuo socialinių vertybių iki modernaus kapitalistinio gyvenimo būdo. Dabartinis jo darbas („The Last Supper”) kasmetiniame Sotheby žydų ir Izraelio meno aukcione įvertintas 264,000$ ir tai rodo pasaulinį susidomėjimą Izraelio menu.
     

    Barry Frydlender fotografiją sudaro dešimtys, o kartais ir šimtai, fotografijų, sudėtų taip, kad sukurtų vieno vaizdinio įspūdį, stebinantį savo tikslumu, aiškumu ir tobulumu. 2007 m. fotografo parodoje „Place and time” demonstruotos naujausios nuotraukos, reflektuojančios šiuolaikinio Izraelio padėtį: ar visi vyrai susirinko Rytų Jeruzalėje?, pamaldūs Haredi žydai kasmetinėje piligriminėje kelionėje ir priverstinė evakuacija iš Izraelio Gazos ruožo. Paroda pirmąkart pristatyta Tel Avivo meno muziejuje, vėliau perkelta į Niujorko modernaus meno muziejų – tai pirmoji Izraelio menininko paroda šiame muziejuje.